Pasroviui

Kai myli jaunas,

Pusę savęs ir atiduodi,

Paskui padalini po lygiai

Gimusiems vaikams,

Dar savo laimę atiduodi

Senatvėje vaikaičiams,

Lauki, kad užgims ne vienas,

Meile paženklintas, –

Tokia mūsų tąsa…

Gyvenimo prasmė – užuojauta,

Kitų šeimos narių globa,

Ne vienas rožės žiedas

Žydi stiebe,

Oi, ne viena antelė plaukia

Ežere ar pasroviui

Sraunia upe…

Prailgsta dienos,

Dar ilgesnės naktys mėnesienos,

Vartai mintis ir nubundi:

Pagalvė tuščia – toks mėnuo vienišas…

Skundiesi nusileidusiai

Žvaigždei Venerai,

Kaip gera būtų jausti,

Kad šalia esi

Džiaugsme ir liūdesy…

Deja.

Raiba antelė

Kiekvieną rytą saulė

Pro langą nusijuokia:

„Esi miegalė, kelkis,

Nusiprausk ir šluokis,

Važiuos piršliai,

Takelis vinguriuotas,

Užklius už grėblio,

Apsisuks ir išvažiuos ’’…

Oi, pramigau karietą,

Į paprastą vežimą nesisėdu,

Didžiulės korės vasarai,

Ten veža šieną,

Vežėčiose – net mėšlą…

O mano kraitvežiai

Po keturis susėda,

Vos pakelia gausybę drobių,

O kiek tenai dar juostų,

Rankšluosčių, kitų aprėdymų…

Tik nesipirškite, neklausinėkite,

Esu raiba antelė,

Kai norisi, rypuoju,

Bet neužtraukiau niekada

Tėveliams gėdos.

Mano minčių vingiai

Kalbuosi su visais,

Kurie man atsiliepia,

Paukščio giesme

Ar upės tėkmėje

Gurgena per akmenėlius

Ir taip krantą pasiekia.

Mūsų krantai – gyvybės šulinys,

Iš kur vis semiamės žinių,

Suprantame vieni kitus

Ir tyloje dienos, nakty –

Tai vienas siekis,

Kas dieną

Būti ir drauge su savimi,

Kitiems save

Po mažmožį dalinti…

Kalbuosi su gėle, kuri savo žiede

Sukaupusi nektarą:

„Nešk, bitele, į bendrą visų avilį,

Kad sotūs būtų mūs vaikai,

Nepajėgūs seneliai’’…

Šneku ir medžiui, –

Jo kamiene –

Tiek raukšlių gilių,

Kaip mano kaktoje,

Lapo delne – ploniausių vingių,

Tarsi dabar matytų

Mano kelią…

Pakeliu ir plunksną,

Kažkas ją pametė,

Rašau nusmailinusi aštriu titnagu,

Jis daug kietesnis

Ir už akmenį,

Net ugnį įskelia ir užkuria

Vienatvės laužą…

Jei žemėje jau niekas nekalbėtų,

Klausinėčiau saulę,

Kas gi yra meilė.

Vienišiai

Kiek daug vienišių gamtoje,

Medis kažkur toli

Nuo savo girios auga,

Nemato giminaičių,

Kiti net ir miške

Neranda panašių,

Treti – kreivai išaugę.

Kamanė peržiemoja viena,

Viena vėl korį krauna,

Sugrauš kenkėjai ir perus,

Kol vėl nušvis

Pavasario saulutė –

Visų laimė.

Paukščiai greičiau užauga,

O vienišų – ne vienas,

Per anksti perėti ir auginti vaikučius,

Kol nežinai tiesiausio kelio,

Kur skrisi žiemai,

Kaip grįši iš kitų,

Šiltų kraštų,

Esi tol vienas,

Kol išmoksi laukti, –

Viskas paprasta.

Ančiuko mokykla

Vandens lelijos

Gyvenimas sudėtas,

Tarsi pagal žvaigždyną, –

Kas bloga, tolsta ir nuskrieja

Į begalybę…

Gėris lieka virš vandens

Balta puta prie kranto prisišliejęs,

Graibstau lašus

Ir tirpsta jie delne,

Įsigeria per odą

Net į pačią širdį…

Kaip gera jausti gaivų vėją, –

Jis atneša bangas,

Pašiaušia ir nutildo,

Linguoja pakraščiais nendres,

Saulė praskleidžia

Geltoną ir baltą leliją…

Antelės sušaukia vaikus,

Paskabo jiems žolių ir padalija, –

Gerumu, meilės įžadais

Susaistyti mes esame

Nuo pat gimimo…

Kaip tu, taip aš,

Gausiname šeimas,

Kad vėl žydėtų

Kiekvieną vasarą

Vandens lelijos.

Valstybės dienai

Gera paukščiams,

Kurie grįžta į namus,

Tenai, kur gimė,

Išskleidė sparnus,

Pažino erdvę begalinę,

Sklandė padebesiais

Tėvų kartą pažinę…

O aš skaitau istoriją,

Stebiuosi, nors žinau,

Kad daug ko nebėra,

Pasikeitė valstybių sienos,

Pavadinimai,

Bet iki šiol išliko

Lietuva,

Mūsų kalba – tautos didžioji atsvara,

Sparnai,

Iš kur mes esame,

Tariame kiekvieną dieną

Pažodžiui iš tėvų lūpų,

Tarsi maldą:

„ Tu – mano Tėvynė ’’...

Rašytojai,

Tegu vis būna pagerbti,

Įprasminę istoriją,

Svajones ir faktus,

Dainoms žodžius sukūrę

Ir vienybei mūsų –

Himną.