Balta gulbė

Kaip gera būt gulbe:

Pulkas vaikų nuo vieno

Mylimo bernelio,

Išskrenda, vėl sugrįžta,

Apglėbia sparneliu,

Pro plunksnas šviečiasi

Dangaus kraštelis,

O bangose – tik mes abu…

Kaip smagu šaukti vaikelius

Švelniais vardais – jie tavo,

Ne vien tik vaizdinys,

Bet eisena – tava,

Net painioju vardus,

Kur Ąžuolas, kur klevas,

Kur baltas beržas, –

Gal tas pats?

Pašaukiu – atsišaukia:

„ Mes visi – savi,

Drauge užaugome

Ir drauge pasenome,

Balta gulbe ir tu esi ’’…

Mano pievos

Atskridau į gražią minčių pievą,

Kur žiogeliai groja smuikeliu,

Tiek margų gėlių galvelių čia prisėta, –

Visos smilgos iki pusiaujo siekia,

Ilgesingą dainą tau kuriu…

O kvapai!

Čiobreliai jau pražydo,

Visas kvepia, –

Nuo žiedelių ligi pat šaknų, –

Toks palaimintas esu,

Taškeliais apibertas,

Panašus į žiedą,

Priglundu, nektarą išgeriu

Ir tau nešu…

Mano pievos – tavo pievos,

Mano mintys – tau kuriu.

Motinos džiaugsmas

Labaroro regioninis parkas. Siesarčio ežeras.

Jonvabalių žiburėliai

Pasiilgau...

Oi, kaip ilgu, –

Aukštaitiška šnekta

Įaugusi į širdį,

Nors Vilniaus bokštai spindi,

Svajonėse varpai

Anykščių vis girdisi…

Visi miesteliai – gražūs,

Papuošti prieš Jonines,

Paparčiai vis nežydi,

Jei nenueinu keliu,

Kuris veda tiesiai

Į gimtinę...

Jonvabaliai pakelės žolėje

Lyg žiburėliai žiba,

Upelio vingiuose atsispindi…

Kas pasakys švelniau,

Negu motulė,

Myliu.

Jums

Rašau eiles lietuviškai,

Bet jums itališkai išversiu,

Nes mūsų kalbos –

Vienos giminės

Ir panašiai dar skamba…

Gerų žmonių kalba –

Brangesnė ir už auksą,

Susikalbame akimis,

Gestu iškėlę ranką

Nuo žemės – vis į dangų…

Gyvenimas – į priekį,

Į žemė įsikibę

Kojomis ir rankomis,

Ką kuriame – tik ateičiai,

Draugystei brangiai.

Jaunystės gėlės

Gražus ir nužydėjęs

Rožės žiedas,

Lapeliai, susisukę garbiniai,

Buvau tokia mažytė,

Jaunystė skleidėsi linksmai…

Dabar esu tik balta rožė,

Nubluko netgi antakiai,

O rožė liko rože,

Nors žydi taip trumpai…

Pabūk tu man dienovidžiu,

Seksiu saulės takais,

Pakilsiu ir ant debesėlio,

Rašysiu ilgus laiškus,

Kvėpinsiu juos rožių kvapais,

Kiekviena rožė kvepia

Skirtingai, bet ir saldžiai,

Lygiai tavi plaukai…

Man rožė – tai jaunystė,

Likusi žiede meilė,

Aistringi bučiniai.

Rožės

Priskink gėlių

Iš nuosavo darželio,

Nuklok rožių žiedais

Iki namų takelį,

Ateisiu pas tave,

Kai bus laukai nubalę,

Šiugždės ir tarp delnų

Sudžiuvę jau lapeliai.

Ilgai neišsisklaido kvapas,

Rožėse – aliejus,

Patepu kaktą,

Ramiai mintys skrieja,

Jaučiu ir tavo rankų

Šilumos dvelkimą,

Tarp rožių – balto žiedo

Esame užgimę…

Atnešk man , vėjau,

Ir širdies plakimą, –

Poezija – tai menas,

Sujudina krūtinę,

Liejasi žodžiai

Iš dabarties į amžinybę…

Ieškau vis idealo,

Išsvajoto dar vaikystėje,

Kai rožes skyniau,

Įdurto spyglio vietoje

Kraujo lašelis spindi.