Kas padeda sėklai
Iš žemelės kilti?
Saulė motinėlė
Ir vėjelis šiltas…
Kas padeda žiedui
Vėl naujai pražysti?
Tai gyvybės šauksmas,
Mezga kitą grūdą,
Žemė jį maitina,
Kad medelis augtų.
Dėkingumas gamtai,
Dėkingumas dangui, –
Iš čia ir išdygau,
Pamačiau pasaulį.
Ona Baliukienė
Blogį pamatome,
Kai jis – arti
Ir stovi jau prie slenksčio,
Blogį jaučiame per nuotolius,
Kada grasina prie kitų namų,
Meluoja į akis,
Kad blogį prieš visus pateisintų.
Blogis neturi nė ribų,
Nė pavardės ir tikro vardo,
Kai žudo, laikinai ir nugali,
Viso pasailįio neapkvailins.
Blogis perka, maino,
Sukuria baisius ir ginklus,
Savo šalies žmones pavergia,
Keliasi blogis
Iš kartos – į kartą...
Blogis – baimė,
Visuotinė nelaimė,
Baisi šalis,
Kuri pakėlė karo kardą.
Ona Baliukienė
Tik neskyk nė sau,
Kad tai – ne tavo karas,
Kad laukai tau – svetimi,
Kur vakar, o ir šiandien,
Bombos krito,
Čia motinos dar neša
Savo vaikelius,
Pridengia juos nuo kulkų savimi…
Tik nemanyk, nebūk ramus,
Kai kitų motinų vaikai
Kare tapo beširdžiais,
Ir šiandien plėšia, kas pakliūva,
Iš svetimų namų,
Nužudo motinas ir jų vaikus,
Šie nepasigailės atėję
Ir į tavo namus…
Tai visų mūsų karas Ukrainoje,
Nes tie keliai duobėti
Veda ir pas mus.
Ona Baliukienė
Prisimenu nuo pat vaikystės
Matinos, mamytės,
Atidžiai žiūrinčias akis,
Prisimenu vis jas,
Kai savus jau vysčiau,
Lydėjo dvi žvaigždelės
Per visus metus…
Ieškau naujų dainų,
Paskirtų mamai,
Ir tenka nusivilti, –
Jos seniai rašytos,
Mokyklose dainuotos,
Reikia pakeisti vos kelis žodžius,
Naujai ir suskambėtų,
Jei kompozitoriai – poetai
Rašytų prisiminę iš vaikystės
Ir motinų žodžius…
Motina ir verkdama kalbėjo:
„ Mylėjau jus visus,
Lyg pievų žiedelius.’’
Tai kas, kad ir esi senyvas,
Paskirk jai, nors kelis,
Naujus ir savo, žodelius.
Ona Baliukienė
Graži atsiritanti banga,
Nurimstanti prie kopų smėlio,
Kai jūra ją paleidžia,
Pušelės vėjuje net uždainuoja…
Papasakoja ir apie save,
Dangaus žydrynėje rūbą matuojasi,
Patiks ir saulei žaižaruojančiai…
Kokia tiksli žmogaus akis,
Jei mato tolių tolius,
Pabraukia teptuku ir pučia vėjas,
Kopose gaiva alsuoja…
Vasaros vaizdai išlieka širdyje
Ir žiemos speigą atitolina.
Taip šilta, kai apsilankai,
Lyg pačios kopos čia turėtų kojas.
Ona Baliukienė
Nuslinko ledo lytis upeliu,
Pakrantėse purienos sužydėjo,
Vanduo atokaitoje šilti ėmė,
Tada ir sieloje tapo ramu,
Paukštelių čiulbesį girdžiu
Ankstyvą rytą atsikėlusi…
Darželiuose, prie namo pamatų,
Kitaip atrodo ir purienos:
Blizga kepurėlės jų geltonos,
Žaliais švarkeliais apsisiautę šonai.
Viskas, kas geltona,
Siunčia saulei bučinį malonų,
Kaip tau, taip man,
Kiekvienam ir žmogui.
Ona Baliukienė
Daugėja ankstyvų
Pavasario žiedų
Ir vis sunkiau
Gražiausią išsirinkti,
Kurį padovanoti mamai,
O kitą – močiutei,
Bruzdančiai prie stalo…
Koks džiaugsmas – dovanoti,
Nors žinai,
Kad greit nudžius,
Pabaigs žydėjimą žiedelis,
Nulenkęs galvą,
Prisimimas vis tiek lieka
Ir širdyje gyvena.
Kai mano mama
Budi danguje,
Pasveikinu vaikaičių mamą, –
Trys gėlės žydi
Jau ant stalo.
Ona Baliukienė
Pavasaris išbudino gėles,
Narcižų galvos žemyn linksta
Skirtingai, negu tulpės, –
Jos žiūri vis į dangų
Įvairių slavų gama,
Bitutė lanko juos visus
Ir skubina paliesti sparneliu,
Pasveikinti…
Pavasaris baigiasi vasara
Ir gėlės keičia rūbą,
Papuošia galvą alyva
Laimingu žiedeliu,
Jazminas į ją žiūri.
Kai rinko gėlėms vardus,
Galvojo ir apie save, –
Kur moteris – ten vyras.
Ona Baliukienė
Gimtoji žemė – dangaus dovana,
Ji mus augina, moko, peni,
Sausros metu palaisto,
O vėjas liūtis tolyn veja,
Pirmais žiedeliais pasidžiaugę
Iki žemos gyvename.
Gimtoji žemė – mūs visų mama,
Kas rytą padėkoju saulei,
O naktimis – žvaigždelėms,
Kad šviečia, lydi į namus,
Ramiai atsikeliam nuo bendro stalo,
Atsisveikiname su išėjusiais,
Palikę čia gyvename.
Žemė – mūsų mokytoja kantri,
Paaiškina, kas bloga ir kas gera,
Kiek reikia skirti dėmesio ir jai,
Kad nekerotų vien tik baobabai…
Žemė – slėpiniai,
Jos kloduose – buvę gyvenimai,
O kas jos – viduje,
Parodo tik vulkanai, –
Todėl žiūriu pro rausvus akinius
Į mokytoją – Žemę.
Ona Baliukienė
Gražiausia šventė
Po pavasario šalnų –
Motinos diena
Šeimose, darželiuose, mokyklose, –
Visur – mieli vaikai,
Nešantys gėles
Vienintelei mamytei.
Pirmas jų lūpose ir žodis –
Mama,
Drauge tėvelio akys švyti,
Po vienu stogu – draugiška šeima,
Visur drauge – į mokslus,
Keliones palydi...
Mieliausiai skamba :
„ Ačiū, tau, mamyte.’’
Ona Baliukienė
Per daugelį kartų –
Protų ir širdžių –
Kyla mintis
Ir ateities legendos,
Taip gimė ir Ikaras,
Svajonė – siekti saulės.
Ji pralenkė viltis,
Nors nudegė sparnai,
Plunksnos, į mūsų kūnus
Šiandien įsismeigusios,
Aukštyn – į dangų kelia
Siekti laimės…
Ką randa kosmose žmogus,
Papasakos ne vienas,
Iš tenai sugrįžęs,
Visi jie bus ikarai,
Pranokę saulės lanką.
Iš paskos skrenda
Dulkių ir ugniniai debesys,
Kas ką nugalės –
Tai žvaigždžių karas
Ateities legendose.
Ona Baliukienė
Nerimas palieka pėdsakus,
Tarsi lašas po lašo
Ir akmenį pratašo,
Girdi, jauti,
Kaip jau už durų
Sproginėja bombos,
Skleidžia propagandą,
Kad tu – mažas esi,
Ir kad nešoktum viršum bambos...
Kiek posakių žmonėms įkalta,
Kad jų nebepamiršta kartų kartos,
Visa tai darė, daro okupantas:
Pirmiausia sėja nerimą,
O po to jau siunčia tankus.
Ona Baliukienė
Saulės taku ėjau,
Nuo pat ryto ji kėlėsi,
Kol pavirto raudonu disku,
Virš galvos pasikėlė…
Ėjau pas tave upeliu,
Jis nušvitęs gurgėjo,
Kvietė bėgti greičiau, –
Saulė leistis pradėjo…
Saulės šviesą geriu,
Su tavimi – vandenėlį,
Du lašeliai – po du
Pro pirštus prasigėrę
Žvaigžėmis danguje sužibėjo…
Ar girdi?
Aš ir šiandien girdžiu,
Ką antelės kalbėjo,
Nendrėms šnabždėjo;
Nuo aušros ligi pat sutemos
Mūsų rankos nuplautos
Dvi ir po dvi
Saulę kėlė, vis kėlė.
Ona Baliukienė
Kol beržai padangę remia
Ir varnėnai linksmina,
Padėkosiu už sveikatą
Ir pasaulio rimtį…
Medžiai viršūnėm kedena,
Žiūrėdami į viršų
Debesėlius skirsto,
Inkile vaikai skrebena,
Iš kiaušinėlių lukštenasi,
Paklausai – ir linksma…
Mažas dygsta, keičia seną –
Toks jau šitas virsmas,
Nuo žemės – į viršų.
Nevekšlenkim ir pasenę,
Kol dar matom jaunus,
Kylame į aukštį,
Eidami nerimstame.
Ona Baliukienė
Ilga žiema – poilsis šaknims,
Iš grūdo kyla stiebas, –
Pavasaris jį šaukia,
O kiek žiedų subrendo:
Žydi pievos pienėmis,
Klevų pavėsyje – garšva,
Po žilvičių laja
Geltonuoja ir purienos…
Ryškiuausia – raudona spalva,
Blizgus jos žiedas,
Jeigu nebūtų karo nuojautos kieme,
Žiūrėčiau ir grožėčiausi
Žaliąja ieva…
O, mėlynas dangau,
Apsaugok Ukrainos sielas.
Ona Baliukienė
Pirmi pavasario žiedai,
Gležni lapeliai,
Jau nudažyti saulės –
Įvairių spalvų,
Nuo čia prasideda
Ir naujas kelias
Po žalių lapų kupolu.
Užsimezga ir žvakės,
Papuoš tamsius kamienus
Ir kitos jėgos įsijungia, –
Barsto žiedais takus
Sušilęs vėjas,
Nuplauna debesų lietus.
Prisėdu ant suolelio –
Taip gera ir saugu!
Aš – čia,
O ten sėdėsi tu.
Ona Baliukienė
Gražūs jausmai
Ir meilės dainos
Ne kartą buvo
Suteptos krauju,
Bet vėl upeliai teka,
Garsas aidi
Pavasarį ir žiemą
Po ledu…
Vanduo akis puprausia
Ir žiūri vėl į dangų
Du jaunu,
Kad giminę pratęstų
Po išbandymų sunkių,
O jų vaikai dainuotų
Apie savo meilę,
Tarsi nebuvę karo,
Metų priepaudos,
Aukų…
Daina – tai sielos šauksmas,
Gyvenimas nematomas –
Iš gilumų.
Ona Baliukienė
Jaunu išlikti norisi,
Keliauti, skrist paukščiu,
Per vandenynus plaukti,
Pasiekus tikslą – atsiklaupti…
Takas atgal – klampus,
Jau smėliu užpustytas,
Jūros banga užpiltas,
O balsas iš krūtinės
Veržiasi kimus –
Tik savo sielai skirtas…
Scena – pasaulis,
Šokis įstabus,
Žiūrovai ploja ritmiškai,
Lyg paukštis moja dviem sprarnais,
Prisimeni, kas skirta...
Į uolą dar taip nori atsispirti,
Skristi mintimis,
Kur dar nebūta,
Ir ten prisiglaudęs mirti,
Sieloje – gyventi.
Ona Baliukienė
Lašus surenku iš debesų
Ir supilu į delnus,
Sužiba naktį tūkstančiai
Žvaigždelių spindinčių
Ir ant tavo delno, –
Taip susisiekiame per tolius,
Dangumi keliaudamos…
Šiandien – didžiulė šventė,
Prisimeni savo vaikus,
Kaip Atvėlykyje kiaušinius
Išmargintus ridenome,
Kaip jų suspindo šiandien akys
Ir mūsų sielos veidrodyje…
Kuo didesni vaikai,
Tuo rūpesčių – daugiau,
Net save pamiršau,
Kad ir senatvė skrebina
Tyrais lašeliais į palangę.
Ona Baliukienė
Už Jus – malda,
Kas kaunasi ir žūsta
Gražioje Ukrainoje,
Už jų vaikus,
Kantrias mamas ir tėvus,
Senolius laimina
Ir Motina Marija.
Žmogus – toks vienišas
Be dangaus malonės,
Sunkiausią valandą
Kreipiamės į Dievą,
Kad saugotų ir mus,
Ir visą žemę.
Ona Baliukienė
