Koks ilgas rudens vakaras,-
Dažnai poetai sako,-
Už nugaros saulutė
Ir karšta širdis...
O buvo, buvo vasara,
Dabar šykštus ir bučinys,
Tik nedažnai užklystantis
Ant lūpų pakraštėlio,
Vis greitai siaurėjančio
Ir taip siauručio tako,
Bet kada pasibaigs,
Jau nežinau...
O man-tai kas.
Vėl pamačiau šį vakarą.
Kokie pro debesį vaizdai!
Bučiuos ir mėnuo
Mano karštas lūpas.
Aš-jo žmona;
Buvau saulės mergaitė
Vakarais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą