2020 m. vasario 28 d., penktadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai





Muzika ir muzikavimas

Vaikystė – scena, nuo kurios matai, kaip pateka ir nusileidžia saulė, plaukia juodi ir balti debesys...Parbėgi į trobą ir išgirsti mamos ratelio ūžesį, staklių pakojų trinksėjimą – tikras orkestras, kurio nebuvau dar mačiusi ir girdėjusi. Natos – medžių lapų virpantis judesys, užrašytas pačioje prigimtyje. Vakare ateina iš darbų seserys ir broliai ir uždainuoja – be jokių gaidų ir instrumentų, bet prigęsta žibalinė lempa ir striksi ant grublėtos, menkai kreida dažytos molinės sienos liepsnelių atspindžiai. Motina verpia toliau, tėtis suka pančius ir pritaria…
Kai eidavau paryčiais į mokyklą už 3 km nuo namų, sniegas grojo po kojomis ir kūrė nepakartojamą melodiją. Mokytoja niekada nei grojo, nei dainavo, turėjo savų rūpesčių per akis.
Septynmetė mokykla buvo dar toliau, bet ten jau buvo keli mokytojai, o muzikos mokytojas mokėjo groti akordeonu ir buvo mums ypatingai geras ir atidus: po pamokų mus mokė šokti, dainuoti, o jis pritardavo. Gribulis – iki šiol prisimenu jį, grojantį ir besišypsantį, nes grodavo, kol visi išgriūdavome. Mokinių buvo nedaug, visi ir visų tėvus pažinojome, bet mokykla buvo kultūros centras. Vaidinome, šokome ir pasirodėme visiems, kas ateidavo pasižiūrėti.
Man mokytoja davė mokytojos rolę, nebuvo kada repetuoti, nes žiemos diena trumpa ir reikėjo pėdinti namo per pusnis, vėl klausytis girgždančio sniego muzikos, pasitrini šąlančią nosį, nubrauki nuo antakių šerkšną...Namuose už krosnies garsiai sau skaičiau duotą tekstą, o kiti dainavo…
Po dviejų bendrų repeticijų – pasirodymas. Mokytoja davė paskutinius nurodymus, kaip elgtis, kad mokiniai, bėgdami į suolus manęs, mokytojos, nenugriautų...Bet kur tau...Nė nepajutau, kaip atsidūriau kampe, o mano bendraamžiai ramiai sau vienas kitą kumščiavo – tikras gyvenimas, o ne vaidinimas.
Muzikos pamoka, o aš groti neturiu su kuo ir natų nė vienas nematęs, tik visi žinojo, kaip virpa beržo ir drebulės lapai...Dabar taip virpėjau visa, ne tik mano lūpos...Ką dainavau, ką jie – neprisimenu, o gal šokas buvo toks stiprus, kad iki šiol neatsipeikėju ir negaliu skaityti, ką parašiusi, nors ausyse skamba ir skamba melodijos…
Dėkoju lietuvių kalbos mokytojai, kuri paskatino rašyti toliau, kai jai parodžiau prirašytus sąsiuvinius eilių, pagal padainuotas šeimoje pokario ir liaudies dainas. Taip ir pati parašiau pirmą scenarijų, rašau iki šiol ekspromtu, niūniuoju, nes prakalbėjau savo balsą per viso gyvenimo pamokas ir dainuodama su mokiniais.
Nematau atskirties, kur yra mokytojas, kur mokinys, kur profesionali scena, kur mėgėjų teatras, – visi mes augame didžiulėje gyvenimo scenoje, turime roles…

Ona Baliukienė




Komentarų nėra: