Laiko kaita

Esu linksma,

Kada keliauju

Per miestus ir kaimus,

Matau ir žmones,

Kaip keičiasi veidai,

Su kuriais ir senstelėjome,

Girdisi vaikų balsai…

Reikia suolelių

Ir jaukių aikštelių,

Tada sugrįžtų išsibarstę

Po visus kraštus

Mūsų vaikai,

Drauge ridentume

Ne Sizifo akmenį,

Bet skaisčią saulę,

Per dangaus mėlynės

Debesėlių kalnus,

Per rudenėjančius laukus…

Drauge – taip gera,

Matai, kaip klevas rausta,

Lapai krenta,

Visai ne gaila vasaros, –

Ateis pavasaris

Į mūsų širdis

Per klonius, upelius

Į savo namą,

Pas senelius...