Pokalbiai prie stalo

Užsimaniau kaip vaikas

Baltų nėrinių

Prisiminus lėles,

Kurių ir neturėjau –

Mačiau paveikslą,

Kabantį ant molio sienos…

Bitės išgremžė

Skylutes siauras

Ir kiaušinius padėjusios,

Zirzena, laukia ir vaikų

Aklinai užlipdžiusios, –

Taip nėriniai išėjo…

Kur gausiu nėrinių?

Šiandien nežydi ievos,

Vyšnios vos rodo spurguose

Užmegztą žiedą...

Aplinkui – blokiniai namai,

Toks siauras kiemas,

Neišsuka ir nepaklysta

Šunelis bėgdamas – apsuka ratą

Lyg rainuota bitė,

Molis – giliai giliai,

Neužtepa jo niekas

Su šiaudais ant sienos…

Taip ilgimės abi peršviečiamų nėrinių, –

Nukąra jų spurgai

Ir jaučiame vaikystę,

Kažkada matytą lėlę,

Pakrantės švyturius,

Jaunystėje matytą baltą baltą

Kopų smėlį…

Viskas, kas buvo – gėris.