Nuojautos

Kai sugrįžti į vietą,

Kur tėvų gyventa,

Dar protėviai palikę

Savo kraitį,

Dirvonai stūkso nearti,

Pamiškėje – viržiai,

Senas avilys...

Kalnelyje – kryžius,

Prie jo gėlių nelikę,

Erškėtrožė tiktai dygi;

Nerinkau ten uogų,

Sudžiuvo pačios

Žiemos vidury…

Į senus lizdus

Ir paukščiai nesugrįžta,

O gandras neša

Stagarus naujus,

Jis mūsų lyg nuodėmklausys,

Girdėjo mažų juoką,

Senelių, netgi prosenelių,

Kol buvo jie maži…

Atsidūstu, nes gaila skirtis

Su senais paveikslais

Savo amžiaus nuokalnėje,

Kitą kartą – vidury…

Nebūna taip, ką pats jauti.