Cepelinai

Kaip seniai bevalgiau

Tikrų naminių cepelinų,

Kai bulves sodinome ir kasėme

Visa šeima drauge,

Broliai skusdavo net visą pilną kibirą,

Plaudavo iš savo šulinio,

O versmingame upelyje –

Tiktai pirmas žemes.

Mama tuo metu krosnyje

Lašinius paspirgindavo,

Savo daržo svogūnų galvas, –

Tokios buvo švarios, didelės,

Kad užtekdavo visiems vienos.

Kai sesės bulves sutrindavo,

Padėdavau susukti net ir aš,

Dėdavau į vidų lašinuką žalią,

Kartais spirgo,

Gardindavo jau ant stalo grietine, –

Savo karvės, pamelžtos pievelėje,

Paskui tvarte, –

Kartais tą grietinę ir sulydydavo,

Kada būdavo žiema...

Taip iki pavasario bulvių turėjo

Smėlio duobėje.

Kaip seniai bevalgiau...

Dabar vilgau ašara sūria.