Iš
sielos gilumų,
Iš
pasakų senų,
Kaip
iš versmės viliojančios,
Atgimsta
žodis…
Prabyla
lūpose daina,
Sena
mamos lopšinė,
Nebe
prisimenu ir žodžių,
Palieka
tik geros širdies
Švelni
melodija…
Iš
dangaus aukštumų,
Iš
mėlynų akių,
Tartum
pavasario žibučių,
Semiuosi
žodžių,
Iš
vėtrungės gimtų namų,
Iš
tylumos miškų
Vis
girdisi melodijos…
Pakalbinu
ir paukštį,
Dangų
skrodžiantį,
Palabinu
upelį,
Akmenėlius
ridenantį
Palei
mano kojas,
Iš
to ir gimsta žodyje
Melodija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą