Neturiu
tiek turtų,
Kiek
galiu aprėpti,
Visiems
visko maža,
Kad
gali net rėkti…
Šarka,
ta vagilė,
Nunešė
man stogą,
Perlinius
karolius –
Viską
pasigrobė…
Paprašiau
grąžinti,
Nors
vieną blizgutį,
O
jinai pavizgino
Uodegą
truputį
Ir į
mišką nėrė,
Kaip
raiba gegutė.
Iki
šiol kukuoju,
Rankioju
karolius,
Jeigu
pasivysiu,
Kišiu
šarkai koją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą