Dera

Senam sode prikrenta obuolių, –

Obelys drevėtos,

Paukščiai peri,

Nuo to čiulbėjimo ir nuo giesmių

Kasmet jos netręšiamos dera…

Gumbai ant liemenių,

Nulūžusios šakelės vietoje

Švyti vis po skylę,

Pro ją matau ir dangų,

Dirvono žalumą

Ir obuolius seniai nukritusius, –

Niekas jų nerenka,

Tik vėjas skina...

O dangus mėlynas pavasarį,

Žiedais pasidabinęs,

Dūzgia bitelės vasarą,

Ruduo pradžiunga,

Kad tiek jų užaugino…

Koks rievių grožis žiemą

Vienas dievas žino!