Matau,
iš kur ateina
Šviesos
ruožas ir džiaugsmas,
Girdžiu
ir ką sukūrė
Žmonės
artimi,
Jaučiu
kitų ir savo skausmą,
Kai
suplaka greičiau širdis...
Savos
nelaimės –
Pačios
artimiausios,
Gal
tik tada ir ant viso pasaulio
Iš
nevilties tu supyksti,
Akys
aptemsta,
O
juodi debesys
Užgožia
dangaus skliautą
Ir
nematai, kada pakyla saulė,
Takeliais
skuba skruzdėlė,
Kaip
neša mirusią
Į
savo skruzdėlyną,
Kur
ją palaidoja jos artimi...
Gal
per anksti apsidžiaugiau,
Kad
jau pavasaris
Mano
šaly.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą