Daigas po lapais

Kaštonai nuo aukštai

Paleidžia į pasaulį

Savo vaikelius,

Jauni – jie tokie švelnūs,

Paskui juos lapais

Taip šiltai apdengia,

Kad spėtų šiųmetį

Išleisti daigą...

Šakos užkliūva pažemėj,

Visus senus vis kerta

Vėtros, šaltis...

Oi, gilūs pasilieka randai,
Kaip akyje šapas.