Išmalda

Vargana duona –

Visada juoda,

Rupi, sprangi,

O ištiesta ranka,

Kuri jos prašo,

Skaudina kiekvieną,

Neduosi, jausiesi kaltas,

Kai sakoma,

Kad bendras

Mūsų žemėje aruodas...

Pačiam juk dar skaudžiau,

Kai tiesi ranką,

Betgi niekas tau

Veltui neduoda,

Netgi ir mažas paukštis

Neša grūdą

Vis į savo trobą...

Stovi, tarytum kryžkelėje

Padėjęs skrybėlę,

Tai – tavo puodas,

Jis tuščias lieka,

Visi praeina,

Kaip tas vienas laikas,

Ir nieko negrąžina,

Nebe atiduoda...