Namolio

Tėvynę turime,

Kaip juodą duoną,

Ji kvepia prakaitu

Artojo...

Ji – motina, senolė,

Gyvybės saugotoja,

Daugeliui ji – brolis.

Kai kas ir nusivylęs

Pamote vadina,

Kai bėga iš namų

Į užsienius kaimynas...

Kada pasižiūri iš tolo,

Pamato savo trobą,

Apleistą sodą,

Pakrypusį ir kryžių,

Bet kviečiantį namolio...

Tada ir supranti,

Kada esi suaugęs

Ir pririštas ta virkštele,

Kurios ir gimstant

Nenutraukia...