2017 m. kovo 6 d., pirmadienis

Susipažinkime



Darius ir Svajūnas 


Lašas prie lašo – du į vieną, –
Gal taip ir ašaros,
Nubrauktos tik vieno delno
Iš abiejų akių,
Nusirita per veidą,
Susitinka...
Koks didelis turėtų būti lašas,
Koks sūrus, bet ir skaidrus,
Kaip krištolas,
Kad jį laikytų
Draugo rankos.
Koks gilus jausmas
Jungia mus visus,
Kiek dar nežinome
Net apie artimą,
Kurį matei nuo pat mažens,
Bet net nepajutai,
Koks jis užaugo...
Oi, buvo metai – tai audra,
Didžiulės laiko permainos,
Kai vakare net nežinojai,
Kas atsitiks ryte,
Girdėjai šūvius
Netgi nuo Kaukazo,
Atskrisdavo žinia ir iš Čečėnijos,
Kad žmonės bėga,
Nes juos šaudo, veža,
O jis visiems vis tiesė ranką.
Kaip vėtros sūkurys
Pakyla į padangę,
Taip ir žmogus, vien ašara sūria
Tuos įvykius nuplauna.
Tokį mačiau, mylėjau ir myliu
Ketvirtą sūnų, tavo draugą.




Komentarų nėra: