Kur miškai, – ten ir stuobriai

Mažai stuobrių

Jauname miške,

Betgi ir ten kiekvienas medis

Su kitu kovoja, –

Reikia juk vietos

Ir naujiems vaikams,

Senoms šaknims – pavojus.

Matai gyvenimą kas dieną

Ir netyčia pagalvoji,

Kad tik lengvai nugriūtų

Senieji stuobriai visu stotu

Nuo vėjo, ne nuo audros,

Nieko nesužaloję

Ir kitiems šviesos neužstotų,

Pavirstų paprasta trąša

Ar samanotu akmeniu,

Kuris tik atmintį byloja.