Sunku
prakalbinti net paukštį,
Jei
nekalbi jo balseliu,
Pakyla
pabaidytas jis į aukštį
Ir
nuskrenda savo keliu,
Nors
jam sakai gerus žodžius...
Kalba
– tai šventas prigimimas,
Išmokstama
tik iš tėvų,
Tada
sapnuoji naktimis gimtinę,
Ją
kalbini švelniu žodžiu.
Dabar
girdžiu, kaip medžiai ošia,
Upeliukas
alma,
Nors
juos tiktai vaikystėje mačiau,
Atkandu
obuolį – ne savą,
O vis
prisimenu tėvelį,
Kaip
su juo obelį pasodinau...
Nėra
antro gyvenimo,
Todėl
ir už kiekvieną dieną
Gimta
kalba atsidėkoju,
Žeme,
dabar tau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą