Gyvybės žavesys

Lazdyno krūmas

Turi vieną žiedą,

O kiek daug žirginėlių

Kaba ant šakų,

Visi augina riešutus,

Kai vėjas juos paliečia

Ir suskamba varpeliais

Miške ir prie namų...

Pašaukia jie pavasario saulutę

Ir darosi šviesu,

Norėtųsi dabar drauge

Ir vieversiu pakilti,

Balta snieguole būti,

Žiūrėti ir gėrėtis

Gyvasties žavumu,

Tarsi lazdyno kekė

Arba sūpuotis vienu spurgeliu,

Palinkusiu į juodą žemę,

Kur visada gražu.