Gyvybės atgarsiai

Mes – tokie trapūs visada

Ir tokie nesuderinami,

Drebame lyg lapai

Dėl kiekvienos klaidos,

Kiekvienas vis kitaip

Ją išgyvename...

Žmogaus istorija – viena,

Kiekvienas rašo savąją,

O tiesa – tiktai viena, –

Kamienas – iš šaknų,

Apglėbusios jį laiko šakos

Ir liūdime,

Kada nukrenta lapas...

Vis kažko ilgimės,

Bet apie meilę

Kalbamės savaip

Ir ieškome net sielai

Ramybės ir palaimos,

Sudvasiname kryžių,

Nors jis – iš to paties,

Nukirsto medžio,

Kuris ir po mirties

Mus saugo...