Už parankės

Kas kitas, jei ne motina,

Pakels ant rankų,

Nubrauks ir ašarą,

Kai krisi ir nepasikelsi,

Per kelią perves aklą

Ir dilgėles išraus

Nuo tavo tako...

Daug norinčių, kad eitum

Ir su jais greta,

Ne vienas būtum,

Pavestų už parankės,

Pakalbintų trumpam,

Savo keliu nueitų...

Tik motinos ir jos vaikų

Čia, žemėj, – vienas takas.

Ar vesite, vaikai,

Kai nebe padės lazda?

Priklaupsite prie kapo?..