Rėmai

Įspraudė atvaizdą į rėmus,

Rimuoji tik viena linkme,

Nors dar turi jėgų,

Jautiesi vienišas

Ir toks bejėgis,

Kai negali daužyti stiklo,

Nes šukės kris

Tik į tave.

Rėmeliai – seno medžio,

Niekada nematę lako,

Trūnijantys kasmet labiau,

Į atvaizdą pelėsiai renkasi,

O kaip ištrūkti,

Nežinau.

Pabiro šukės pačios,

Nusėjo laiko dulkės atvaizdą,

Iš rėmo lazdą sulipdžiau,

Ja eidama pasiramstau,

Galvoju apie kelio atraižą,

Ne apie pabaigą,

Rašau ir vėl išbraukiu,

Kažką sudaužau...

Gyvenimas – paveikslas,

Piešiu, kiek galima, šviesiau,

Rudens spalvų visiems užtenka,

Padėk tu man,

Padėsiu tau.