Pamąstymai

Praslenka dienos

Ir dažnai atrodo,

Kad visos jos,

Kaip viena prie kitos,

Bet atidžiau apsižvalgai,

Tada ir pamatai,

Kad keičiasi ir valandos,

Netgi senieji žaislai

Kaskart vėl sujuda

Ir prašosi ant rankų,

Kaip maži vaikai,

Paglostai, pasupi, –

Tokia visų akimirkų harmonija.

O ypatingą dieną

Lanko atmintis,

Tada pravirksti –

Viskas žmogiška,

Po valandėlės vėl nusišypsai,

Nelieka kasdienybėje

Slogučio,

Monotonijos.