Išdavystė

Išdaviau šeimininkę,

O tiek metų tarnavau,

Buvau visuomet priekinis,

Atkandau, ką gavau,

Kitiems perleidau sukramtyti,

Padėdavau nuryti...

Duona buvo rupi,

Kaip riešutas lazdyno,

Bet ir skalsi - ne blynas.

Ilgainiui taip visiems nutinka,

Jaučiuosi tarsi prasilošęs,

Sėdžiu atsilošęs

Ir pasigendu košės...

Kas gali kęsti tokią išdavystę,

Nueina pas dantistę,

Užmoka ir išrauna

Su šaknimis viską.