2016 m. rugsėjo 2 d., penktadienis

Didybė ir menkystė



Nueitas kelias – pėdsakai ir brydės
Ne tik per pievas, miško takeliu,
Bet ir šaligatviai grublėti,
Išvarpyti aukštakulnių smailių,
Iš paskos basomis seku.
Pakelėje prigludau ir pasislėpiau už smilgų,
Esu nežymi dilgėlė, nebark manęs,
Kad kai kada piktai geliu.
Apsaugo mažas mažą,
Kuris kai kada nori būti didesniu.
Tokia jau prigimtis – palinkusi tik virpu,
Nes dygau su plonučiu stiebu,
Vėjo lopšy supama užaugau,
Turiu tik langą, kuris saulę stebi,
Namus, be durų ir stogų.
Ar toks gyvenimas nuo seno
Vadinamas laisvu?
Kaip gaila bokštų, kurie dangų remia,
Nors jie ir dilgėle apauga,
Prie jų ir smilgos želia,
Kai nebemato savo pamatų,
O laikas juos vis tiek suardo,
Pavirsta smiltimi...
Gyvensime darnoj kartu.




Komentarų nėra: