Trupiniai

Visi juk į gyvenimą

Ateina tarsi į svečius -

Ištiesia ranką, ieško draugo,

Kad jau pasidalintų, kas gražu,

Kas atmintį išsaugojo.

Mažas tiek daug sužino,

Ko jam prireiks po saule:

Medžių ir paukščių,

Mėlyno dangaus,

Kur šitiek žvaigždžių tamsoje

Likimą lemia.

O atsigręžęs pamatai,

Kad ir už vaišių stalo

Nedaug liko vietos, -

Kiti ateina, sėdasi,

Prasideda nauja diena,

Štai jau - pietūs

Ir vakarienei indus atneša,

O tu jau pavargai

Netgi su artimu kalbėtis,

Už stalo tau beprasmiška sėdėti,

Nebėra ir vietos.

Atėjęs trupinius suvalgys?