Skruzdėlynas

Po vienu stogu – tūkstantis galvų

Ir visoms reikia maisto,

Dar aprangos, kai karšta,

Žiemą nejauku, kad šaltis nesibelstų,

O skruzdėlė mažytė

Skuba, bėga miško takeliu,

Tempia į namą viską,

Ko prireikia...

Kaip išgyvena po sniegu?

Kiek turi atsargų?

Kaip statosi namus,

Be brėžinių ir glaisto?

Likimas visiems atgrasus,

Kai pamąstai, net keista.

Kaip joms padėsiu, jeigu neturiu,

Esu viena iš jų,

Miškas – ne mano,

Laukai, be arklių,

Namą, be stogo,

Vėjas triuškina labiausiai.

Gimtine, į tave žiūriu

Vaikystės akimis,-

Visai nekeista.