Vaikus augina

Pasikvietė mane į vestuves

Varnėnai, žvirbliai,

Pavasaris buvo ankstyvas,

Susuko jie lizdus pastogėje,

Kasdien matau, kaip visi dirba...

Neša ir neša jie vaikams,

Ką randa pievoje ar dirvoje, –

Kaip kažkada motulė sakė,

Net motinoms sterblė išplyšta

Nuo surinkto jų gėrio,

Kiekvienoje priejuostėje – vien skylės...

Vaikai tik lesa,

Nėra kada ir padėkoti,

Žiojasi ir nugurkia

Lyg pusę žodžio;

Paskui, kada užaugsime

Ir sugrąžinsime...

Žiūriu į dangų – debesėlių properšos,

Kaip mažos ir didesnės skylės.

Galbūt iš ten pažadai išbyra,

Kai užsitraukia debesys

Vis lyja, lyja...

O rasakilų – pilni dirvonai, –

Lyg taurėse putojantis vynas, –

Žiedų ir pažadų – toks margumynas.

Paklausiu, ką dabar galvoja

Pastogėje juodu fraku varnėnas,

Pilka sermėga žvirblis.