Pakviečiamas
kiekvienas
Į
nuostabų gyvenimą,
Tarsi
prie vaišių stalo,
Ant
baltos staltiesės padėta duona,
Imame
savo ranka
Ir
padėkojame tėvams už dangų,
Nuo
kurio saulutė žvelgia,
O
motina – šalia...
Lemties
žvaigždė pakyla
Ir
sekame tik ją,
Bet
ji toli ir nebežinome,
Ar
kitą vakarą iš naujo pasikels...
Per
visą dangų
Saulės
spinduliai pažyra,
Sudužusios
svajonės atgula
Lyg
pelenai žaizdre,
Senatvė,
be dantų
Ir
ant lazdos parimus šypsosi:
–
Pažvelk į savo veidrodį,
Jis –
tavo rankinės dugne, –
Jaunystė
– laikina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą