Pražydo
pievos,
Paprasti
žiedai,
Bet
akiai taip malonu,
Kada
išeina stirnos vakare
Ir
skabo žalią žolę
Po
kvapnius dirvonus.
Išsirenka
žoles,
Praleidžia
karčiąsias,
Kaip
įžeidų žodį,
Kurio
prisimeni ilgai
Ir
prastą skonį...
Gėlės
– slapukės,
Kitos
tyčia pasirodo,
Kad
nužydėtų jų žiedai,
Be
nuoskaudų iš šono,
Prasto
žodžio...
Ir
pievos kalba,
Jeigu
supranti
Gamtos
harmoniją,
Tada
ir neužminsi mažesnių,
Ir
nepastumsi nieko netgi tamsoje
Nuo
savo tako,
Kuris
veda į namus,
Saugią
pastogę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą