Nuo žemės pasikėlus

Iš kur atėjome,

Ten ir išeisime, –

Iš žemės grumsto

Sukurtas žmogus,

Į žemės gelmę pasinėrusį

Gali prikelti tik dangus.

Pražystame, kaip ieva

Ar kvapnus šermukšnis,

Nupurto vėjas rudenį lapus,

Raudonos uogos dega

Visą ilgą žiemą

Ir žalios pušies žvakės spingsi

Ant geltonų smėlio kalvų...

Vakaro maldą sukalbėjau

Ir užmigdžiau vaikus,

Tada pro langą pažiūrėjau –

Gražiausia žemė keliasi

Su ryto vyturėliais,

Kur džiaugsmo, meilės,

Atradimų buvo valandų,

Tik man skirtų.

Oi, koks gilus dangus,

Kaip žvaigždės kažkur skrieja,

Viena nukrito nuo skliautų,

Ten ir sugrįžta vėlės

Po žemiškų vargų...

Naktis, tylu, ramu.