Medžio
metus išduoda rievės,
Susiguli,
kaip metai, – raukšlėmis,
Ant
veido lieka žymės,
Samana
apžėlusios,
Ir
virpa vėjuje,
Tarsi
kirtavietėje
Uždegta
ugnis...
Rąstus
– į krosnį,
O
šakos spirga prieš akis
Senolėms
motinoms,
Nudegina
šaknis,
Nes
tiesiasi per visą mišką
Nuo
vieno kelmo iki kito
Gyvybė
po žeme,
Nematoma,
bet visada gaji...
Ištiesk
savo rankas –
Tie
patys vingiai,
Likimo
burtai iki pat širdies,
Juos
gali dar atkurti
Net
po mirties...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą