Liekna
vyšnia,
Balta
žiedų šaka
Pabėrė
saulei
Rankšluostį
ir juostą,
Nubėgo
spindulys
Juoda
žeme,
Aprišo
žalią juosmenį...
Nusiprausė
rasa,
O
ilgos šaknys
Gaivius
lietaus lašus sugėrė,
Kol
pagaliau javų lauke
Gelsvai
pražydo svėrės...
Visi
laukai – mūsų dalia,
Tik
upės vingiais atsitvėrę, –
Iš
juodos žemės
Kyla
ir būtis, ir nebūtis
Ir
nuodėmės, ir gėris...
Nepajutau,
kada balta vyšnia
Savo
žiedus pakėlė,
Lyg
mano motinos galva,
Kurią
paglosčiau neseniai,
Dabar
– tai mano laikas,
Pats
žydėjimas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą