Tėviškės sodybos

Skaitau gyvenimo istoriją,

Lankau seną sodybą,

Statytą per metus, –

Skubėjo dėl pirmagimio,

Jo garbei pasodino

Ir naują obelį...

Dabar jai – šimtas metų

Ir moliu užlipdyta

Atsiradusi drevė,

O jis ir paimtas iš kaupo,

Kur kastas buvo šulinys.

Prisėdau ant šakos –

Ji iki žemės linksta;

Nedūžta obuoliai, kai krenta,

Pasiekia žemę ir sustingsta,

Žolėje laukia, kol vaikai sugrįžę

Juos visus suvalgys,

Ačiū pasakys...

Sėdžiu ilgai

Ir mano kojos žemę siekia,

Įaugau čia kaip obelis,

O prieš akis – šiaudinis stogas

Seno namo šviečia,

Išdygo varpoje palikęs

Žieminis kvietys, į dangų stiebiasi,

Ten pat pragysta vieversys.

Iš čia vaikai išėjo,

Į ten sugrįžo daugelis...

Kas obuolius surinks?