2015 m. kovo 30 d., pirmadienis

Iš vieno grūdo augame



Pražysta kiekviena gėlė,
Žiedus ir medžiai turi, –
Vieni puikuojasi gražiais,
Kiti paslėpę saugo
Tikrą savo grožį.
Nužydi mūsų sodai
Ir baigiasi pavasaris;
Pievose ilgai dreba smilgos,
Gegutės ašarėlės,
Nes užkukavo krūmuose metus,
Ne vienai vasarėlei.
Subręsta žodis pamažu,
Kaip miško viržis,
Surenka bitės dulkeles
Ir suneša į vieną avilį,
Savo triūsą pamažu supilsto...
Ąžuolas numeta giles
Į žemės sterblę
Ir laukia, kol sudygs
Pakilusi į saulę ąžuolų giria,
Nutyla lyg pailsęs...
Tada ir sužinai
Gyvenimo tiesas,
Kad netgi žodyje būna klaida, –
Ne vienų metų darbas,
Kol nesudygta, nesigirsi...
Saulutė žiūri iš aukščiau,
Kaip daigas auga,
Ir šaukiasi arčiau savęs,
Šviesa ir šiluma palaimina, –
Taip sėjasi visi iš vieno grūdo,
Keliasi į dangų:
Pražystanti gėlė ir žodis –
Stiprus gimtinės ąžuolas...






Komentarų nėra: