Velnio akmuo

Vėjeli, tu nekaltas,

Kad man nuo tavo žodžių

Dabar šitaip šalta,

Ne vasara – ruduo

Ir dangaus skliautas,

Kaip juodas debesis,

Virš galvos užsitraukė.

Ne Dievas davė kančią,

Tai velnias akį merkė,

Kad eitume į pragarą

Praradę viltį, užsimerkę...

Pro debesis plasnoja

Juodas varnas – tai tik mintys,

Kada ant žemės nusileidžia,

Skaudžiai susižeidžia...

Viena koja – į sniegą,

O kita – į purvą,

Snapu – į juodą dirvą;

Iš ten ir duona auga,

Vandens srovė nuplauna

Juodą mintį...

Oi, vėjas šiaušia plunksnas,

Vieną nuplėšia ir pamirko

Į saulės spindulį;

Ant balto smėlio

Juodas lašas krinta

Ir pradingsta...

O gal į Velnio akmenį pavirsta?