Spalvų akvarelė

Kažkas vis suspurda krūtinėje,

Kai paukščiai skrenda ir palieka;

Ruduo – gražus, kol šilta,

Dar medžių spalvos lieka.

Gėriuosi ir piešiu

Vandens paviršiuje

Gamtos didybės akvarelę,

Kuri vis keičiasi,

Kol kris ant balto žemės patalo

Juodi šešėliai...

Kas neišmoko savo plunksnų

Net pūkais pasidabinti,

Tam tenka sparnelius mankštinti.

Prie šaltos žemės,

Karščių daugelis nepratę,

Bet renkasi savo likimą patys,

Išskrido virtinė žąsų,

Gervių pulkai paskui gandrus,

O kregždės iš paskos,

Bet kėkštai grįžta prie namų,

Kur užsilieka uogos,

Kurių jau nesuvalgo žmonės...

Dėl duonos ir dėl uogos

Skrenda daugelis,

Kokia jų tolima kelionė...

Ar ten visi suranda savąją svajonę?