Dunojus ir Nemunas

Mes – tarsi visi vienos

Upės vaikai,

Kuri sujungė daug širdžių:

Per Jonines vainikai plaukia

Iš daugelio kalbų ir daugelio dainų

Tie žodžiai susišaukia...

Nuo Baltijos melsvos

Ir Nemunas banguoja, –

Tarsi šalia, viena vaga,

Palei kitos krantus žingsniuoja...

Kai plaukia debesys aukštai,

Jie mato dvi upes, kaip dvynes, –

Panašūs papročiai,

Panašios mūsų giesmės,

Nes duotos iš aukščiau,

Kad artimus užjaustume...

Vieni džiaugsmo karoliai,

Geltoni gintarai, nuo vienos jūros,

Kitos link – Juodosios,

Viena malda senolių,

Kad sėstume prie staklių,

Lyg prie vieno stalo,

Išaustume net rankšluostį visiems,

Patiestume tenai, kad šluostytų,

Jei ašara nubyra

Į upę Dunojaus.