Aukštai
– toks mėlynas dangus,
Tik
debesys praplaukia
Ir
mainosi figūros:
Undinė
maudosi,
Čia
pat lėktuvų dryžiai,
Tokie
panašūs
Į
boluojančius kryžius...
Užplaukia
juodas debesys,
Nematoma
ranka taurę išpylė,
Apsvaigusia
galva žiūriu, –
Lyg
pro lietaus lašus
Raibas
erelis iriasi...
Kieno
stiprūs sparnai,
Sugrįžta
į gimtinę
Ir
kalbina savo vaikus,
Senolius,
gimines:
–
Kiek daug dangaus,
Kokia
graži Tėvynė.
Ruduo...
Numetė
plunksnas sakalai,
Bet
liko širdyje galybė,
Šalna
išmargino laukus,
Miškai
atidavė lapus,
Savo
grožybę...
Dangus
– toks mėlynas,
Koks
buvo, toks ir liko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą