Sizifo akmuo

Pakėliau savo akmenį,

Prieš kalną ridenu,

Žinau, ir tu pakelsi,-

Šis jausmas stebuklingas,

Kai jauti – į kalną;

Po vieną milimetrą,

Po vienus net metus

Ir taip gyvenimą ridename...

Kai buvo dar vaikai maži,

Už juos rinkau akmenėlius -

Spalvingus ir juodus,

Bet buvo net labai baltų,

Kuriais piešiau jūsų naktis,

Kad tik šešėliai nesibrautų

Pro mūsų langus.

Dabar pirštu rašau,-

Langas aptrauktas šerkšno

Ir paslaptį laikau,

Kad vėjas lango neatvertų.

Mes sėdime abu

Ir tyliai kalbamės,

Pasiklausykime, kaip rieda

Akmenėlis baltas -

Vis į kalną.