Mylime visokią

Žemė nebijo,

Būti purvina,

Nes jaučiasi graži,

Kai žydi sodai,

Ją giriame ir tokią,

Kada dirva vos užarta

Ir vagose lietaus bala

Dar telkšo,

Bet geria sotį...

Žemė nebijo

Savo gilių raukšlių,

Jeigu tarpekliuose vėsu,

Susuka lizdą paukščiai.

Žemė nebijo vėtrų,

Nes vėl atauga,

Kas nulaužta,

Tolyn tik nuneša

Mažyčius grūdus -

Iš jų svajonės bręsta,

Kyla meilės daigas,-

Kaip sklidinas sulos ąsotis...

Žemė tik bijo,

Kad nekristų ašara

Nekalto vaiko,

Kuriam nelemta eiti,

Ant juodos žemės tvirtai atsistoti.