2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Mūsų kartos nelaimė



Nelaimė,
Kada medis auga
Svetimame krašte,
Tarp jam neįprastų kupstų,
Nemato ir neapsižvalgo,
Kad žemė ta pati,
Tas pats dangus.
Nelaimė,
Kai žmogus praranda,
Kas brangiausią - tėviškę,
Savo tėvus,
Atskirtas vilku staugia
Ir ieško vis kaltų...
Įtarinėja ir kaimyną,
Gerą draugą,
Net brolis tampa
Pikčiausiu priešu,
Tada didi nelaimė
Atsisuka veidu piktu
Ir jam pačiam neleidžia
Išlikti sau geru...
Kada pasėjus grūdą
Jis gražiai užauga,
Supranta, kad matys dangus,
Atleidžia žemei,
Atleidžia savo draugui,
Nebūna svetimas tarp girių,
Kad ir svetimų...
Sugrįžo mūsų žmonės,
Likimą aplenkę,
Net iš „Dievo miškų“...
Kokie jie buvo kantrūs,-
Už tai ir atgulė gimtinėje,
Po ąžuolu žaliu.




Komentarų nėra: