Labanakt

-Labanakt,- sako vėjas,

Kai vakare nutyla.

-Labanakt,-sako saulė,

Kai spindulys nusvyla.

-Labanakt,-sako kėkštas,

Kai neberanda gilės,

O naktį tik pelėda

Savo vaikus dar myli.

-Labanakt,- sako mėnuo,

Vakarei pasipiršęs,

Ir vedasi į sostą,

Kurio netgi karaliai

Nepasiekė gyvenime,

Pavydi meilės vaisiaus...

Tiek nuostabių žvaiždelių

Užsidega ir budi,

Kada sugrįš į šalį

Rausvėjanti saulutė.

-Labanakt,- žvaigždės sako,

Pabėga už kalnelio,

Iš kur vėjelis pučia

Ir prikelia bangelę,

Ant kurios gulbės supasi,

Nendryne vaikus peri...

-Labanakt tau

Ir ačiū, mano gimtoji žeme.