Ant kelmo

Išvirsta senas,

Jį visi apspinta:

Gal kur spraga

Ir bus laimingas,-

Užstos ir vėją -

Šis negailestingas

Ir verčia paskuba,

Net ir laimingus...

Apauga aplink jį

Ir giminės, kaimynai,

Netgi ir tie,

Kurie jo nepažino...

Kas surenka šapus

Ir nešasi į trobą,

Pačiam statytis -

Tarsi nepatogu.

O čia - daugiau erdvės

Ir nuostabus vainikas,

Tik atsisėdęs sykį,

Būsi jau prilipęs...