Mūsų kodas

Dažnai tu išleki,

Dabar ir nebeklausiu,

Kokia kryptis,

Kur skrenda tavo mintys...

Po metų, gal dažniau,

Sugrįši ir priglausi,

Ir pasakysi: „Pavargau“...

Tada paglostysiu tau veidą

Ir dulkes nuo akių nubrauksiu,-

Voratinklių jau kaktoje daugiau,

Bet nieko nesakysiu -

Viskas aišku

Ir aš nuo ilgesio,

Laukimo pavargau...

Vėl patekėjo saulė,

Miglos susitraukė,

Žiūriu į debesį – jos ten,-

Kaip mūsų kodas,

Kiek tos liko laimės,

Kai esame kartu,

O tu skrendi toliau...

Tu – vėjas nepavargstantis?

Oi, nebūna linksma

Net ir tau vienam...