Skiriu vaikaičių promočiutei Stasei Striškienei,
Laptevų tremties aukai
Neliktų
ašarų,
Jeigu
galėtume
Visus
apverkti,
Taip
išsilietų Nemunas
Iš savo
krantų:
Ir vasarą,
ir žiemą;
Rudenį,
pavasarį
Po lašą
vis lašėtų
Nuo
tremtinių iš Lietuvos
Namų
stogų.
Nuo karštų
ašarų
Varvekliai
nesustingta,
Tekės vis
sielos upeliu
Ir
klausinės dar net vaikaičiai,
Kas turėjo
teisę -
Be teismo
ir kaltės
Sugriauti
likimus.
Jeigu ne
ašaros,
Tegu
dangus nuteisia,
Kas davė
ženklą
Ištremti
net vaikus.
Kas dieną
jiems
Po ašarą
skiriu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą