Kai laužas sudegą,
Belieka plėnys,
Vis nugula rasa į slėnis,
Nepusto daugiau vėjas jų
Ir nesigirdi žemėje
Net medžio aimanų graudžių;
Belieka miško vietoje
Lyg senis be sermėgos,
Užsidega jo vietoje
Šviesa nakties akių.
Atsikelia rytuose saulė
Ir vėl į debesėlį bėga,-
Skaidrus dangus aukštai
Ir taip retai žodžių gerų...
Juodi kaip anglis debesys -
Tai medžių ašaros
Į dangų pasikėlė,
O žemę tręšia pelenai...
Oi, medžiai esame visi,-
Net žmonės, augalai,
Lyg apšlakstyti
Degiuoju skysčiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą