Iš žemės auksas
Ir kiti brangūs metalai,-
Juos atkasė, išlydė,
Daro papuošalus
Ir vestuvinius žiedus.
Kokie laimingi žmonės,
Tąkart būna gražūs,
Kai pasipuošia auksu,
Žibančiu, labai tvariu.
Kol kas ilgiausiai
Išsilaiko mūsų žemė,-
Kiek ji girdėjo, matė -
Vis su žmogumi kartu...
Todėl ir juodą grumstą
Paėmiau į delną
Ir tau nešu...
Oi, laikas visagalis
Viską pasiglemžia
Ir virsta smiltele,
Vėl grįžta į namus.
Skiriu Neringai Ivoškienei.
Auksarankei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą