2011 m. kovo 9 d., trečiadienis

A.Paganini




Nejaugi gali būti
Tobulas žmogus?
O kaipgi A. Paganini?
Jo pirštai-smuiko virpesys,
O siela-stygos.
Klausa ir garso atmintis,
Ir tobula mintis
Dejavo, kėlėsi,
Vėl krito, strigo...
O gal jis grojo pats save,
Todėl nusilenkė jam arfa -
Mūza pirmutinė?
Prie kojų susibūrę angelai
Jam pritarė ir grojo,
Kaip ir jis,
Todėl aukštai aukštai
Pakilo strykas.
Pakilęs pats nuo žemės,
Muziką iškėlė...
Parodė į žvaigždes
Ir- trūko stygos.
Violončelei dar šypsojosi dangus,
Mėnulis plojo naktimis,
Nors gaubė rūkas paryčiais,
Dejavo smuikas, nenustojo...
Pakilo saulė-rytuose šviesu,
Tada pamatė žmonės -
Virtuozas stovi prieš akis
Ir groja, groja, groja.
Oi, kokia jo atvira širdis!
Žmogus-viena styga,
Su dieviška galia
Kitiems save padovanojo.

Komentarų nėra: